Ši apyrankė – tai sutelkta aistra, tai moteriškos drąsos manifestas, skirtas moteriai, kuri spinduliuoja vidinę ugnį
Platus, tvirtas žalvario pagrindas kuria stabilumo ir pasitikėjimo jausmą, o per vidurį įsiliejantis turkio–smaragdo akcentas pulsuoja gyvybe. Jis primena gilią jūrą – kontrastingą, paslaptingą ir nepaprastai traukiantį. Kiekvienas šviesos blyksnis atskleidžia naują spalvos gylį, lyg apyrankė gyventų kartu su ją nešiojančia moterimi
Tai ne tik aksesuaras – tai charakterio pareiškimas. Apyrankė pabrėžia rankos liniją, judesį, gestus, suteikdama jiems jausmingumo ir magnetizmo. Aistra čia nėra agresyvi – ji brandi, rafinuota ir kupina savivertės
Dera nešioti ant baltų marškinių ar palaidinių rankovių. Labai tinka komplekte su auskarais
Paklausiau dukros, apie ką šiandien rašyti. – Apie argano aliejų, – atšovė ji
Prunkštelėjau. Netinka. Juk aš pasakoju apie papuošalus. Ji, kaip visada, žodžio vatoje nevynioja: – Susiek
Ir štai aš – internete. Skaitau, ieškau: kaip, kur, iš ko ir kam tas argano aliejus. O mintys… mintys mane nuneša visai kitur – į Atėnus. Į tą dieną, kai ieškodami lauktuvių sau patiems, išsirinkome bergamočių masažinį aliejų. Tą, kuriuo vėliau dažnai tepdavausi rankas. Ne dėl grožio. Dėl jausmo. Dėl ramybės. Dėl prisilietimo prie savęs. Ir tada supratau – dukra buvo teisi
Papuošalai yra išorinė puošmena. Aliejus – vidinis ir odos grožis. O kartu jie kuria tai, ko taip trūksta skubėjime – sąmoningą moteriškumą, natūralumą ir tylą, kuri kvepia prabanga
Senovės egiptietės tai žinojo. Kaip ir graikės. Aliejai joms nebuvo kosmetika. Tai buvo ritualas. Šventas veiksmas. Kūno ir sielos patepimas gyvybe, apsauga, dievų palaiminimu. Aliejais buvo tepami žyniai, atletai, valdovai. Jais saugotos rankos nuo saulės, vėjo ir smėlio. Jais gydytos žaizdos, pavargę raumenys, oda. Tai buvo vaistas ir grožis viename
Maroke šią išmintį saugojo berberų moterys. Argano medis, augantis beveik tik ten, atsparus sausrai, lėtai brandinantis savo vaisius, dovanojo aliejų, kuris maitino odą, stiprino plaukus, gydė. Taip argano aliejus tapo moteriškos grožio išminties simboliu
Tuo pat metu Graikijoje tą pačią funkciją atliko alyvuogių aliejus – šventas, kasdienis, gyvybingas. Pirmiausia buvo puoselėjamas kūnas ir plaukai. Ir tik tada ateidavo metas papuošalams. Nes kai moteris pasirūpina savimi iš vidaus, kai jos oda pamaitinta, rankos švelnios, judesiai ramūs – puošti save tampa ne pareiga, o švente
Papuošalai tada nebeslepia. Jie tik paryškina. Gal todėl man šiandien taip natūralu kalbėti apie aliejų. Apie ritualą. Apie prisilietimą. Apie dėmesį ir laiką sau. Apie tai, kas nematoma, bet jaučiama
Ir ačiū dukrai, kuri kartais pasako trumpai, bet pataiko tiesiai į esmę: susiek
