Ten, kur jūra kalbasi su moterimi
- Seniai, dar tada, kai jūra buvo ne tik vanduo, o gyva būtybė, ji kalbėdavosi su moterimis. Ne žodžiais, o pojūčiais – per bangų ritmą, per vėjo kvapą, per tylų vidinį žinojimą. Jūra atpažindavo tas, kurios moka klausytis.
- Visi žinome legendą apie Eglę, Žalčių karalienę. Ji gyveno tarp žemės ir jūros, tarp švelnumo ir jėgos, tarp ištikimybės ir virsmo. Ji buvo moteris, kuri pasirinko savo tiesą – net tada, kai ji skaudi. Eglė tapo ne tik medžiu, bet ir ženklu: moteris gali įsišaknyti giliai ir kartu siekti dangaus.
- Kartais jūra atsiunčia ir sirenos balsą – graikų mūzos, gimusius iš vandens. Ji nevilioja, o pažadina. Kūrybą. Intuiciją. Moterišką laisvę. Jos daina primena: tu gali būti gili ir rami, audringa ir švelni vienu metu. Kaip ir pati jūra.
- Visa tai – jūros atmintis, moters patirtys ir tylus žinojimas – susilieja į formą.
- Banguojanti apyrankės forma – gyva, netobula, tikra – tampa ženklu, kad tikra galia slypi ramybėje ir drąsoje būti savimi.
- Šis rankų darbo papuošalas, skirtas meniškai, drąsiai, savimi pasitikinčiai moteriai, yra tylus moters ir jūros susitarimas
