Miestas dar tik budo, o stikliniai dangoraižiai jau gaudė pirmuosius saulės atspindžius. Ji stovėjo prieš veidrodį, laikydama rankoje savo mėgstamiausią kaklo papuošalą – keistą, susipynusių formų metalinį kūrinį. Daug kas sakytų: per drąsu, per daug. Bet jai tai buvo ne papuošalas. Tai buvo pareiškimas.
Ji prisiminė laikus, kai papuošalai reiškė taisykles – subtilumas, simetrija, „tinkamumas“. Tačiau pasaulis pasikeitė. Mada tapo ne apie pritapimą, o apie išsiskyrimą. Avangardiniai, ekstravagantiški, modernūs papuošalai tapo tarsi mažos skulptūros, kurias žmonės nešiojosi ant savęs – kiekvienas su savo istorija.
Išėjusi į gatvę, ji jautė, kaip jos mylimiausias rankų darbo kaklo papuošalas lengvai guli ant jos krūtinės ir jai žingsniuojant, juda kartu su ja, gaudydamas šviesą ir žvilgsnius. Praeiviai trumpam sustodavo – ne todėl, kad nesuprato, bet todėl, kad pajuto. Tokie papuošalai ne visada patogūs akiai, bet jie sukelia emociją. O tai ir yra menas.
Kavinėje barista nusišypsojo: „Įdomus papuošalas.“
Ji tik linktelėjo. Ji žinojo – tai ne komplimentas apie metalą. Tai buvo apie drąsą.
Vakare, susitikusi su draugais, ji pastebėjo, kad vis daugiau jų renkasi nebe klasiką, o kažką savito – masyvias formas, netikėtas tekstūras, asimetriją. Tarsi visi tyliai būtų sutarę: grožis nebeturi būti saugus.
Grįždama namo, ji dar kartą palietė savo kaklo papuošalą, pagamintą su meilę Graikijoje, o pirktą graikiškų papuošalų parduotuvėje Kauno senamiestyje. Ji nebuvo tobula. Ji nebuvo „lengvai suprantama“. Bet būtent todėl ji buvo tikra.
Ir galbūt tai yra šiuolaikinio papuošalo esmė – ne puošti, o kalbėti.
